Prieraišumas. Aš taip pat buvau vaikas. Kaip tai susiję su mano dabartimi?
- Jolita Sorokinaite
- 2023-01-20
- 13 min. skaitymo
Atnaujinta: 2024-11-05
Nesiseka užmegzti ilgalaikių santykių? O jei užmezgi tai galbūt jie greit nutrūksta? Nežinai kaip elgtis, kad dabartiniai santykiai, esantys ant ribos slenksčio nenutrūktų? Prieraišumas gali būti susijęs su tavo išgyvenimais. Galbūt šiuo metu keli klausimą, kaip prieraišumas gali būti susijęs su manimi ar mano problemomis? Ar žinojai, kad tai kaip vaikystėje prisirišai prie savo tėvų, daro įtaką tavo santykiams šiuo metu, kai jau esi suaugęs? Šiuose užrašuose aptarsiu kas tai yra ir kaip formuojamas prisirišimas, kokie galimi prisirišimo tipai ir kaip jie gali paveikti dabartinį tavo gyvenimą.
Kas tai yra?
Prisirišimo teorija, kurios pradininkas J. Bowlby, tai teorija apie žmonių santykius. Svarbiausia šios teorijos idėja yra ta, kad kiekvienas naujagimis/ vaikas turi įgimtą poreikį prisirišti prie vieno asmens, dažniausiai tas asmuo yra mama (tėtis). O tai kaip vaikas prisiriša prie suaugusio asmens, daro įtaką, vaiko ateičiai, jo savivertei, saugumui ir jo santykių užmezgimui paauglystėje ar jau suaugus. Dar vaikystėje užmezgę artimus santykius vaikai išauga savimi pasitikinčiais, linkusiais užmegzti ilgalaikius santykius asmenimis. Šis vaikystėje formuojamas ryšys atlieka didelį vaidmenį augančios asmenybės emociniam bei socialiniam vystymuisi.
Vaikai nėra kilimas, iš kurio praeitis gali būti išsiurbta, ar išvalyta tarsi dulkės. Jie yra žmonės, visuomet veikiami savos patirties ir tolimesnis elgesys, visuomet bus susijęs su jo ankstesniu gyvenimu (J. Bowlby).
Augdamas apsuptas šilto ir artimo ryšio tik gimęs kūdikis, o vėliau jau būdamas vaikas ir net suaugęs tiki, kad pasaulis yra saugi vieta, o jis pats vertas meilės. Mama (tėtis), tai asmuo, kuris pirmasis reaguoja į vaiką atliepdamas į vaiko poreikius. Remdamasis būtent šia patirtimis vaikas kuria savęs ir pasaulio aplink save vaizdą. Mama (tėtis) glostydama, sūpuodama, migdydama, maitindama kūdikį kuria santykį su juo. Šiame santykyje formuojasi suvokimas apie savivertę: "Ar aš vertas, kad būčiau mylimas?", "Ar turiu save saugoti?" Meilūs mamos žodžiai, gestai, prisilietimai, mimikos, empatija, reagavimas nuo pirmų kūdikio gyvenimo dienų leidžia jam pasijusti laukiamu, mylimu, priimtu be jokių sąlygų. Tokia patirtis leidžia vaikui, o vėliau suaugusiai asmenybei turėti aukštą savivertės jausmą. Toks asmuo tiki, kad nepaisant nesėkmių, visuomet yra šalia žmogus, kuriam jis yra svarbus ir kuris jį vertina. Būtent artimas ir šiltas ryšys leidžia vaikui, o vėliau suaugusiam priimti tiek savo stiprybes, tiek savo silpnybes. Paauglystėje tai galima sakyti pirmieji svarbiausiai žingsniai, kuomet toks savęs įvertinimas leidžia užmegzti ir palaikyti santykius su bendraamžiais, priimti kitus žmones be pavydo ir vertinimo.
Kai vaikas nesukuria saugaus, artimo ir šilto ryšio su mama (tėtis), išgyvenę ankstyvą emocinį atskyrimą nuo mamos, kai vaikai buvo paliekami vieni, jiems trūko dėmesio, jais buvo mažai rūpinamasi. Toks asmuo užaugęs nepasitikės savimi, bus linkęs į nusikalstamumą. Tokia asmenybė, kuriant tarpasmeninius santykius bus linkusi išgyventi, interpretuoti kitų žmonių elgesį, motyvus.
Kaip tavo mama (tėtis) reaguodavo į tavo emocijas?
Dar kūdikystėje mamos dažniausiai reaguoja į vaiką tam tikromis emocijomis, veido mimikomis, balso tonu, kūno kalba. Šie komponentai atspindintys vaiko emocijas psichologijoje vadinami "atspindėjimu". Šio proceso metu, kūdikis/ vaikas savo emocijas, jas priima arba palaipsniui pradeda bijoti jas jausti. Atspindėjimas padeda vaikui pasitikėti aplinka ir žmonėmis, jaustis saugiam ir priimamam.
Atspindėjimas padeda vaikui pasitikėti aplinka ir žmonėmis, jaustis saugiam ir priimamam.
Jei mama (tėtis) empatiškai atspindi vaiko jausmus, juos atpažįsta, kartu juos išgyvena ir atspindi juos jam priimtina forma, tuomet toks kūdikis/ vaikas jaučiasi saugiai. Jei mama (tėtis) emocijų neatspindi arba atspindi jas negatyviai, t. y. depresyviai, piktai, irzliai, nerimastingai, tuomet vaikai išgyvena didžiulį nerimą. Pvz. "Ko čia žliumbi, juk nėra dėl ko!"; "Aš dabar neturiu laiko, iki vestuvių užgis." arba „Matau, kad tau nepavyko ir tu išsigandai. Luktelk, tuoj užbaigsiu rašyti sakinį ir padėsiu tau”. Šie pavyzdžiai tinka jau šiek tiek vyresniam vaikui, kuriam pirmuoju atveju yra neatliepiami jo poreikiai, antruoju ramus reagavimas, kuris ugdo vaiką suprasti ir išmokti atidėti poreikius, savarankiškai valdyti savo emocijas ir nusiraminti. Tačiau vaikas tiki ir žino, kad mama (tėtis) tikrai sureagavo ir padės.
Kaip formavosi mūsų prieraišumas?
Taigi, mes jau žinome, kad mūsų prieraišumo tipas susiformavo saugumo poreikio pagrindu. Kuomet buvome maži, saugumo ieškojome dažniausiai savo mamos glėbyje. Mes siekėme, kad pavojaus akimirką būtume apsaugoti ir mūsų poreikiai būtų patenkinti. Šiuo metu saugumo galbūt ieškome savo sutuoktinyje? Saugumo poreikį mes išreikšdavome verkimu, šypsena, gestais, kalba. Remdamiesi savo patirtimi iš anksto žinodavome ar šis mūsų poreikis bus patenkintas ar ne.
Taigi saugus prieraišumas formavosi tuomet kai žinojome, kad sulauksime palaikymo, kai žinojome, kad mama (tėtis) kai mums reikės bus visuomet šalia. Kartais mes pajusdavome baimę, kad mamos nebus šalia, o baimė virsdavo į nerimą. Išgyvendami grėsmę, mes pradėdavome ieškoti mamos, kuri gali mums padėti. O pajutę nerimą dėl alkio, nuovargio, meilės stokos, mes imdavome verkti, taip mes išreikšdavome šį poreikį. Ir kuomet mama (tėtis) nuimdama šią vaikišką įtampa, mus paguosdavo, priglausdavo, nuramindavo žodžiu, mes mezgėme tarpasmeninius santykius, taip patenkindami šį poreikį. Šis poreikių patenkinimas, psichologijoje vadinamas "saugi emocinė bazė".
Tu čia manęs nešokdinsi!
Gyvuoja mitas, kad jei per daug laikysi vaiką ant rankų, sūpuosi jį, tai vaikas prie to pripras ir taps išlepęs. Dėl šios priežasties kartais, tėvai bando kūdikį išmokyti "tvarkos" jau ankstyvojoje kūdikystėje, palikdami jį vieną verkti savo kambaryje. Vėliau, kai vaikas ūgteli tėvai moko vaiką paklusnumo "Paverksi ir nustosi"; "daugiau verksi, mažiau my...." Pamenate pastarąją frazę? Aš pamenu gerai, mano mama (tėtis) karts nuo karto pavartodavo tokią, prisipažinsiu, kad augindama savo jauniausią dukrą, pridariau begalę klaidų, ir tikėtina, kad ji tokią frazę girdėjo taip pat. Dėl ko šiuo metu galiu jos tik atsiprašyti. Taigi grįžtant prie mito veiksmingumo. Ko gali išmokti vaikas sulaukęs tokio mamos atspindėjimo? Turbūt nutuokiate: "Aš nereikalingas savo tėvams"; "Aš niekam nerūpiu", "Aš negaliu pasakyti ko aš iš tiesų noriu"; "Negaliu pasikliauti nė vienu, tik savimi". Čia jis išmoksta ne tyrinėti, ir jaustis saugiai, tačiau puikiai išmoksta išgyvenimo strategijų, kurios padeda tik išgyventi.
Kas dabar?
Ko gero supratote, kad šis prisirišimo procesas buvo ugdomas kasdieną, kelerius metus iš eilės. Mes įgijome patirties. Vieni iš mūsų žinojome, kad kuomet išreikšime savo poreikius, mama (tėtis) bus šalia, ji stengsis mus suprasti, nuraminti (šiuo metu, kai esame suaugę galime kalbėti ir apie sutuoktinį, partnerį). Tie kas iš jūsų patyrėte saugų prisirišimą, šiuo metu greičiausiai drąsiai jaučiatės pasaulyje ir galite atvirai reikšti savo poreikius. Nors ir labai liūdna, tačiau būna ir atvirkščiai, kiti mes tokios patirties neturime, todėl neišmokome prieraišumo, nesijaučiame saugūs, nors patys to ir nesuvokiame.
Saugiai prisirišęs asmuo, palaipsniui atsiskiria nuo tėvų, išlaikydamas gerą santykį ir pasitikėjimą bei galimybę sugrįžti, kai reikės pagalbos ar nusiraminimo. Nesaugiai prisirišę asmenys, išmokę išgyventi asmenys, eina gyvenimo keliu keldami šiek tiek kitokius klausimus ir lūkesčius.
Keturi prisirišimo tipai. Pasirink savąjį, sužinok apie save daugiau.
Saugus prieraišumas.
Šis tipas mūsų gyvenime susiformavo, jei mūsų mama (tėtis) rūpinosi mumis nuosekliai, ji buvo prieinama tiek fiziškai tiek psichologiškai. Ji buvo jautri mūsų poreikiams, o mes pasitikėjome ja, žinojome, kad ji visuomet bus šalia ir reikalui esant padės. Susiformavus tokiam prieraišumui mes jaučiamės vertinami, suprasti, priimti. Mes gebame valdyti savo emocijas, elgesį ir palaikyti šiltus santykius tiek šeimoje, tiek kitoje aplinkoje. Paauglystėje mes siekėme autonomijos, tyrinėjome aplinką, pasitikėjome kitais, nes pasitikėjome savimi. Čia mes kūrėm tvirtus tapatumo pagrindus.
Nesaugus vengiančio tipo prieraišumas.
Nesaugus ir vengiantis prieraišumas susiformavo tuomet kai nebuvo priimtos mūsų emocijos ir poreikiai. Mums negalima buvo išreikšti neigiamų emocijų, nebuvo galima prašyti pagalbos, artumo, kadangi mamai (tėčiui) kilo didžiulis pyktis. "Mamyte, padėk man apsirengti". Tau jau du (ironizuoju) metukai, apsirenk pats, kiek galima prašyti!". Viskas turi būti pagal mamą (tėtį). Tokia mama (tėtis) reikalavo kad viskas būtų pagal ją. Tokia mama (tėtis) per anksti reikalavo vaiko savarankiškumo. Jie stokojo jautrumo, jautraus reagavimo ir buvo linkusi kontroliuoti tave. Kitaip tariant auklėjo tave griežtai. Iš tokios mamos (tėčio) lūpų, jau mums suaugus, gali pasigirsti "auginau kaip mokėjau ir galėjau". Tokie tėvai dažnai mus palikdavo būti vienais, mažai kreipdavo į mus dėmesio. Galėjo užduoti atlikti užduotį ir patys visiškai į tai neįsitraukti. Elgtis taip, lyg mūsų šalia nėra, pavyzdžiui gaminti valgį ir visiškai nereaguoti, kad esame šalia. Mama (tėtis) rūpinosi mūsų fiziologiniais poreikiais, tokiais kaip valgis, drabužiai, tačiau ryšio kūrimo komponentas buvo atmestas. Mes nepatyrėme jokio artimo kontakto, nepatyrėme apsikabinimų, prisilietimų, paglostymų, kad vaikystėje mums buvo itin svarbu.
Ko išmokome tokiu atveju? Puikiai mokame nepaisyti savo emocijų, nes savo laiku vengėme nuliūdinti mamą (tėtį), o šiuo metu galbūt vengiame nuliūdinti sutuoktinį? Neretai vis dar savo mamą ar tėtį. Išmokome jaustis nepatogiai, kai kas nors nori suartėti su mumis. Taip pat puikiai išmokome pasirūpinti savimi vengiant neigiamų emocijų ar artimų santykių. Išmokome pamiršti negatyvius prisiminimus. Dažnai nesuprantame savo emocijų savo reakcijų, vengiam jas apibudinti. Tačiau jaučiamės mes vieniši ir atstumti. Išgyvename atmetimo baimę ir pyktį, kuris neretai pasireiškia agresyviu elgesiu su kitais, o galbūt su daiktais. Jau paauglystėje nuvertinome santykių, emocijų bei jausmų svarbą.
Išmokome būti užsisklendę savyje, vienišiais, darboholikais. Daugumą veiklų ir dalykų mėgstame daryti vieni ir savarankiškai. Mes neprašome pagalbos, mums nereikia komandos. Tačiau lengvai užmezgame kontaktą su gyvūnais, augalais. Mes jaučiame bendravimo ilgesį, bet nededame pastangų bendrystei užmegzti, nes netikime kad tai gali patenkinti mūsų poreikius. O jei vis tik užmezgame itin daug pažinčių, o iš išorės atrodome itin komunikabilūs, tačiau jaučiame ir žinome, kad tie santykiai yra paviršutiniai, dalykiški, nes gilūs ir ilgalaikiai ryšiai mums nekelia pasitikėjimo.
Ka galime padaryti jei esame nesaugiai prisirišę?
Pripažinkime savo jausmus. Pasistenkime suprasti, atpažinti ir pripažinti, savo tikruosius jausmus ir emocijas be pasmerkimo ar savęs kritikos. Nesmerkti ir nekritikuoti savęs mums padeda būtent jausmų pripažinimas. Taip pat supratę ir pripažinę ką jaučiame sužinosime daugiau apie save. Pripažįstant savo jausmus, svarbu būti sąžiningais ir atvirais sau. Tai gali būti iššūkis, ypač jei esame įpratę ignoruoti arba slopinti savo jausmus. Tačiau tai yra svarbus žingsnis link savęs pažinimo ir savęs gerinimo.
Suprasti priežastis yra vienas žingsnių eiti pirmyn. Pabandykime suprasti kokios mūsų patirtys, išgyvenimai ir patyrimai darė įtaką mūsų elgesiui ar emocinėms reakcijoms. Kodėl mes vengiame prisirišti. Nagrinėkime šias situacijas ir patyrimus, tai gali padėti suprasti save, mūsų emocijas ir reakcijas. Padės mums išsiaiškinti kas mums yra svarbu, kokie mūsų poreikiai ir norai yra tikri. Būsime pajėgūs naujai vertinti savo elgesį, įsitikinimus, baimes ar reakcijas ir jausmus.
Sąmoningumas. Žinodami, kad jau esame suaugę, ne vaikai, pasistenkime prisiimti atsakomybę keisti savo gyvenimus ir prisirišimo stilių. Stebėkime savo veiksmus, mintis ir jausmus kai užplūsta noras vengti ar nutraukti artimus santykius. Kokie jausmai užplūsta, kokios mintys? Tai padės mums atpažinti veiksmų modelius ir identifikuoti galimus iššūkius.
Suteikime sau erdvės. Suteikime sau erdvės, laiko ir būkime sau kantrūs. Jei reikia pabūkime vieni, medituokime, klausykime muzikos, rašykime, užsiimkime mėgstama veikla ar tiesiog būkime su savimi. Leiskime sau atsipalaiduoti, atsigauti ir pailsti. Pažinkime save. Rūpinkime savimi tiek psichologiškai, tiek fiziologiškais. Tai gali reikšti, kad kartais mums teks pasakyti švelnų ar griežtesnį "ne" per dideliems krūviams, nepageidaujamoms situacijoms, kurios kenkia mūsų emocinei ar fizinei gerovei. Skirkime laiko savęs refleksijai ir savęs pažinimui: galime rašyti dienoraštį, ar vesti "blogą", o gal būt tiesiog užduokime sau klausimus ir ieškokime jiems atsakymų.Savi-refleksija padeda geriau suprasti savo emocijas, poreikius ir elgesį.
Mylėkime save. Būkime malonūs sau, praktikuokime meilę sau. Supraskime, kad esame verti meilės, pagarbos, net tuomet kai jaučiamės nepasitikintys ar nepatiklūs. Kalbėkime švelniai su savimi, atleiskime sau už klaidas, priimkime trūkumus.
Auginkime savo vidinę stiprybę. Atraskime ir plėtokime savo talentus, įgūius, ir pomėgius. Raskime veiklas, kuriose jaučiamės stiprūs ir kurios skatiną mūsų pasitikėjimą savimi. Tai padės mums atkurti pasitikėjimą savimi, didins mūsų vidinę stiprybę.
Stebėkime savo mintis, keiskime negatyvius įsitikinimus. Būkime dėmesingi savo mintims, stenkimės jas atpažinti. Pabandykime atpažinti savo negatyvius įsitikinimus, kurie gali palaikyti mūsų vengiantį prisirišimo stilių. Kai pastebėsime mintis ar įsitikinimus pabandykime juos iššifruoti ir pakeisti alternatyviais ar subalansuotais įsitikinimais ar mintimis. Tai padės mums keisti požiūrį ir elgesį. Nors ir mažais žingsneliais, tačiau į priekį.
Išbandykime naujus santykių modelius. Kai jau pasijausime, kad esame pasiruošę, tuomet galime išbandyti naujus santykių modelius. Esame pasiruošę eksperimentams. Bandykime tapti atviresniais su kitais, leiskime artimiesiems žmonėms prisiartinti prie mūsų. Mokykimės iš buvusių patirčių, situacijų ir pritaikykime naujus bendravimo modelius. Mokykimės išreikšti savo jausmus, bendrauti ir kurti sveikus santykius. Šis etapas mums gali pasirodyti šiek tiek sudėtingesnis, reikalaujantis suprasti, kad esame pajėgūs keisti savo prisirišimo stilių. Mums teks įdėti pastangų tiek psichologine tiek fiziologine prasme. Kartais gali būti sunku žengti naują žingsnį, kitokio bendravimo link, tačiau verta pabandyti!
Nesaugus ambivalentiškas arba pasipriešinimo tipo prieraišumas.
Šis prieraišumo stilius išsivystė jei mūsų tėvai siekė patenkinti mūsų poreikius, bet tai vykdė ne itin nuosekliai – pavyzdžiui, slapta išeidavo iš namų, kad nepamatytumėm ir neverktumėm. Maždaug iki 18 mėnesių amžiaus mes dar nesupratome objekto pastovumo, tai reiškia, kad jei mūsų mama ar tėtis išeina iš kambario, mums galėjo pasirodyti, lyg jie būtų išnykę iš pasaulio. Augant, mes vis geriau suvokėme, kad, nepaisant to, mama ir tėtis vis tiek egzistuoja ir sugrįš, ta pati mama ar tas pats tėtis, kurie išėjo prieš kelias minutes. Būtent šis gebėjimas suvokti mums padėjo kurti ryšį su mama (tėčiu), prie kurių pirmiausiai prisirišame.
Tačiau, jei mūsų santykiai su mama (tėčiu) buvo nenuoseklūs ir nenuspėjami, mums tapo neaišku, ar mama (tėtis) bus dar prieinama ir maloni, arba atvirkščiai – nepatenkinta, pikta. Galbūt mūsų mama ar tėtis dažnai keitė nuostatas ir taisykles? Vieną kartą leisdavo, kitą – ne, be aiškios paaiškinamos priežasties. Gali būti, kad mama ar tėtis buvo mums meilūs, ir mes bandėme nusiraminti, atsipalaiduoti, tačiau kai be aiškios priežasties šie jausmai staiga pasikeisdavo, mums tai kėlė nerimą. Taip pat kai kuriuos iš mūsų mama ar tėtis per daug spaudė ir ribojo mus, neleido mums turėti asmeninės erdvės kai mums jos reikėjo. O kitus kartus jie mūsų lyg nepastebėdavo, nerodydavo dėmesio, kurio mums labai reikėjo. Ir čia vėl mes jautėmės nesaugūs, nes niekada nežinojome, kaip šį kartą bus, nes gyvenant su tokia mama ar tėčiu, mums buvo sudėtinga prognozuoti jos elgesį ir jaustis saugiai. Galiausiai tapome nepatiklūs ir pradėjome abejoti.
Prisirišę šiuo būdų, mes tikrai siekiame ir norime santykių, bet nuolat patiriame nerimą ir mūsų santykiams šiandien. Mes tapome reikalaujantys dėmesio, nervingi, įkyrūs, siekiantys kontroliuoti ir itin jautrūs. Ambivalentiškai prisirišę mes nerimaujame, kai liekame vieni, net jei tai įprasta situacija (pavyzdžiui, darbas, sportas ar komandiruotė). Jaučiamės sutrikę vieni namuose, bet kai tik artimas asmuo sugrįžta, jaučiame saugumą.
Viso to pasekoje, mes galiausiai gal būt kėlėme klausimą ar iš viso mums rūpi mūsų tėvai? O šiuo metu, galbūt, keliame klausimą, ar mums rūpi sutuoktinis ar sutuoktinė? Ar tikrai jie mus myli? Todėl šiuo metu mums šiek tiek trūksta dėmesio.
Ką galime padaryti jei esame ambivalentiškai prisirišę?
Stebėkime savo elgesį. Būkime dėmesingi sau ir pastebėkime, ar neatsitinka taip, kad per daug savęs atiduodame kitam, ar nesame per daug dosnūs, o vėliau jaučiamės lyg tarsi ir kitas turi mums duoti tiek pat? Toks dosnumas gali būti mums patiems net nesuvokiant kiek nenuoširdus, nes vėliau galime pradėti reikalauti dėmesio atgal, o kartais tai gali virsti net manipuliacinė forma. Čia svarbu suvokti, kad mūsų sutuoktinis, partneris gali negebėti duoti mums tokio kiekio dėmesio, kaip mes reikalaujame ar tikimės iš jo atgal. Čia iškyla
Supraskite savo poreikius/ save. Kadangi turime šio tipo prisirišimą, tai tikėtina, kad esame priklausomi nuo savo antrosios pusės ir dėl to neturime asmeninio ryšio patys su savimi. MEs nesuprantame ko mes norime iš tiesų, mes pamirštame save. Skirkime dėmesio sau, grįžkime į save, mokykimės savikontrolės, nusiraminimo savęs globos, nepriklausomai nuo mūsų sutuoktinio ar sutuoktinės būsenos ar veiksmų.
Mokykimės atsipalaidavimo technikų, priminkime sau kad dėl turimo ambivalentiško prisirišimo stiliaus mes kartais galime per greitai išreikšti emocijas, tokias kaip pyktį ar tiesiog per stipriai supykti net tuomet kai dalykas dėl kurio supykome ar įsižeidėme nebuvo toks reikšmingas. Atsipalaidavimo technikos gali padėti mums į santykį atnešti lengvumo.
Susitarkite su vyru, žmona ar partneriu. Nebijokime paprašyti, kad antroji mūsų pusė karsts nuo karto dienos bėgyje parašytų mums žinutę, o gal net turės galimybę mums paskambinti, bent trumpam. Čia reikėtų pabrėžti, kad kalbame apie prašymą, ne reikalavimą. Prašymą esant galimybei ir paaiškinant, kad mes jausimės saugiau.
Planuokime savo laiką kuo konkrečiai patys galime užsiimti kai namie nėra sutuoktinio ir pan. Užsiveskime norų sąrašą, galimų veiklų sąrašą, idėjų ko norėtume išmokti sąrašą ir pan.
Pasinaudokime proga. Kai mūsų antroji pusę, sutuoktinis ar sutuoktinė rodo mums dėmesį ir meilę, skirkime tam visą savo dėmesį, priimkite tai, mėgaukimės tuo, o ne atsiribokime (kartais ambivalentiškai prisirišus, mes išmokstame atstumti žmones, kurie mums nori rodyti dėmesį).
Nesaugus dezorganizuotas prieraišumas.
"Mano tėvai smurtavo ir nuolat gąsdino mane". Ar tai tau pažįstama? Arba "Mano mama (tėtis) visuomet jautėsi bejėgė ir išsigandusi. Ji nesugeba susidoroti su asmeninėmis traumomis". Arba "Vieną dieną man galiojo vienos taisyklės, kitą dieną kitos". Gal pažįstama tokia, atvirkštinė situacija? Tokiais atvejais ir kai tėvai buvo priešiškai nusiteikę, kėlė grėsmę, nepastovūs ir kai tėvai jautėsi bejėgiai, jie negalėjo užtikrinti saugumo tau. Tokie tėvai nemokėjo tavęs nuraminti, todėl greičiausiai nuolat išgyvenai nerimą, baimę, o siekdamas apsisaugoti stengeisi kontroliuoti padėtį. Stresinėmis situacijomis negebėjai valdyti emocijų. Tu sunkiai nusiramindavai. Tau buvo sunku suvokti savo kūno reakcijas. Galiausiai gal būt išmokai tiesiog nebejausti, tarsi išjungi savo emocijas. Bendraudamas su bendraamžiais, draugiškumo ženklus priimdavai kaip grėsmę? Sureaguodavai atstumiančiai? O mokykloje gal būt buvai "problematiškas" vaikas?
Tokia patirtis suaugystėje galiausiai tai gali pasireikšti siauromis tolerancijos ribomis, gal jautiesi lengvai išmušamas(a) iš vėžių. Taip pat gali kilti sunkumų prisitaikant prie kitų. Jautiesi tarsi yra tik du kraštutinumai, arba jauti labai intensyviai, arba nejauti visai? O elgesys nėra pastovus? Perskaičius šį straipsnį, gal apipuolė jausmas, kad tiek vengimo, tiek ambivalentiškumo prieraišumo stiliai tau tinka, ir tai nebūtų neteisinga taip galvoti, nes šis dezorganizuotas prieraišumo stilius tai lyg abiejų, tiek vengimo tiek ambivalentiškumo derinys su sumišimu, baime, kurią gali sukelti pavojus. To paskoje, Tu kartais jautiesi itin užsidariusi asmenybė, užgniaužusi viską viduje, o kartais jautiesi perdėtai jautriai. O kartais Tau dingsta apetitas? Šokinėja temperatūra? Jausmas lyg viena dalis nori veikti, o kita nori sprukti ir pasireiškia didžiulė sustingimo būsena, kai kūnas net negali judėti? Dažnai tokias būsenas gali Tau sukelti, kaip pavyzdžiui kito asmens balso tono pakėlimas, smurtinė scena kino salėje. Dingus šiems dirgikliams tarsi vėl grįžti į saugią vietą, kur nebėra grėsmės, į vietą kur dominuoja vengimas arba ambivalentiškumas.
Galbūt ir šiandien patiri panašias situacijas?
Ką galime padaryti jei esame dezorganizuotai prisirišę?
Savireguliacija ir koreguliacija. Kadangi, prisirišę dezorganizuotai, esame linkę elgtis dezorganizuotai (nesistemingai), būtų naudinga mokytis abiejų savybių: tiek savireguliacijos, tiek koreguliacijos (supratingumo, palaikymo).
Mažesnės kontrolės siekis. Da-ną atvejį, tam, kad jaustis saugiai ir sumažinti grėsmę, dezorganizuotai prisirišę, mes bandome viską sukontroliuoti, o mūsų sutuoktiniai, ar partneriai ar draugai, šiose situacijose gali pasijusti nemaloniai ir sutikti tokią kontrolės išraišką su nepasitenkinimu. Todėl siekti abipusio sutarimo, tokiu būdu, kad antroji pusė nesijaustų kontroliuojama, tačiau ir Tu jaustumeisi pakankamai saugiai.
Emocijų stebėjimas. Kartais, kai kyla noras viską sukontroliuoti, sukontroliuoti situaciją mes pasiduodame emocijoms, dažną atvejį tai būna pyktis, kuris išliejamas ant kitų asmenų, mums artimiausių asmenų, kas negerina mūsų santykių, o atvirkščiai. Arba gal jauti norą atsiriboti nuo visko, tam kad nejausti? Pabandykime užčiuopti tą jausmą, tuos impulsus dar prieš pasireiškiant tam tikram elgesiui. Ta STOP akimirką apgalvokime į kokias pasėkmes galimai ves mūsų elgesys? Ar tai tikrai ko norisi?
Reakcijos į sąstingį. Stebėkime save, kada jaučiamės saugūs? Kada sustingstame? Koks atstumas iki kito žmogaus mums yra saugus? Kaip jaučiamės, kai kitas veržiasi į mūsų asmenines ribas? Tai gali pasireikšti tiek vakarėlyje, tiek autobuse. Taigi, analizuokime savo ribas. Grįžkime į tokią padėtį, į tokias ribas, kur jaučiamės saugiai, pavyzdžiui persėdame į kitą vietą. Ir atvirkščiai, kad būt norime prisileisti kitą žmogų, tačiau skleidžiame priešingus signalus, tiek kūno, tiek balso intonacijos? Pabandykime sąmoningai iškomunikuoti susidomėjimą, priėmimą.
Kūno praktikos. Čia yra svarbu taikyti įvairias kūno praktikas. Pabandyti pajusti saugumą per kūną tai vienas iš pagalbos sau būdų. Kurio metu galime mokytis saugumo, ribų nustatymo per kūną. Taip pat priėmimo praktikos, priimant artumą ar kvietimą kitą mums svarbų žmogų į artumą.
Apibendrinant
Taigi, prieraišumas būdingas visiems žmonėms. Ne tik vaikams. Ir šiuo metu, kai jau esame suaugę mes vis dar siekiame būti artimi ir prisirišame prie mums svarbių žmonių. Artumas mums teikia saugumo, pilnatvės jausmą, jis daro mus laimingais. Netekę šio jausmo mes girdime, jaučiamės vieniši, nesaugūs. Labai dažna atvejį, i savo šeimą atsinešame jau išmoktus šeimos modulius. Todėl svarbu įsisąmoninti savo patirtį ir suprasti, kad mes nesame mūsų tėvai ir išmokti nekartoti tėvų, o tam tikrais atvejais iš jų pasimokyti. Mes renkamės kokius vaikystės išgyvenimus mes naudosime savo gyvenime kaip pavyzdį, o kokių pasistengsime nenaudoti visai.
Tavo J.
Jei tau reikia psichologinio palaikymo:
Comments