Tavo gyvenimo spąstai? Schemos remiantis schemų terapija.

Kiekvienas iš mūsų, nesvarbu, ar esame susidūrę su mažais, ar dideliais gyvenimo iššūkiais, kartais patiriame momentų, kai atrodo, kad mūsų pastangos keistis ar keisti situaciją tiesiog nepavyksta, eina šuniui ant uodegos. Jausmas, kad nuolat susiduriame su tais pačiais sunkumais, nesvarbu, kiek stengiamės ar kiek pasiryžimo įdedame. Jeffrey Young ir Janet Klosko knyga „Ištrūk iš spąstų“ siūlo naują ir gilų požiūrį į šiuos pasikartojančius sunkumus, atskleidžiant, kad dažnai jų šaknys slypi giluminiuose, neigiamuose mąstymo modeliuose, vadinamuose schemomis. Kitaip dar galėtumėme vadinti lyg įsitikinimai, gilūs įsitikinimai apie save, pasaulį ar kitus asmenis. Šie įsitikinimais, schemos gali ne tik formuoti mūsų santykius su kitais, bet ir lemti mūsų profesinias ar asmeninius nesėkmes.

• Ar dažnai užmezgi santykius su žmonėmis, kurie yra šalti ir abejingi tau? Ar tau atrodo, kad net patys artimiausi žmonės tavimi ne itin rūpinasi ir nevisiškai tave supranta?

• Ar atrodo, kad esi iš esmės ydingas ir niekam tikęs, kad niekas, kuris iš tiesų tave pažįsta, negali tavęs priimti ir mylėti?

• Ar kitų poreikiai tau svarbesni už tavo pačio, o tavo poreikiai taip ir lieka nepatenkinti, kol galiausiai nė nebežinai, kokie tie tikrieji tavo poreikiai yra?

• Ar baiminiesi, kad tau gali nutikti kas nors blogo, todėl net nesmarkus gerklės peršalimas skatina nerimauti, jog užklups baisesnė liga?

• Ar tau atrodo, kad, nepaisant viso viešo pripažinimo ir palankių kitų žmonių vertinimų, vis tiek jautiesi nelaimingas (-a), nepatenkintas (-a) tuo, ką pasiekei?

Būtent tokio pobūdžio mintys, įsitikinimai knygoje ir vadinami spąstais, o psichologinėse konsultacijose schemomis. Nors pagal schemų teoriją, tokių spąstų (schemų) yra daugiau, tačiau knygoje "Išrtūk iš spąstų" autoriai išskiria vienuolika galimų schemų, kurios autorių manymų yra dažniausiai pasitaikančios: apleistumo, nepasitikėjimo, emocinės deprivacijos, socialinės izoliacijos, priklausomybės, jautrumo žalai, defektyvumo, nesėkmės, paklusnumo, negailestingų standartų, privilegijuotumo. Šios visos schemos susijusios su tokiais nepatenkinais poreikiais kaip:

• Saugumo.

• Pastovios savivertės.

• Realistiškų ribų.

• Autonomijos.

• Identiteto.

• Saviraiškos. Žaidimų ir linksmybių.

Taigi, spąstai, (mūsų susitikimuose, mes tai įvardijame kaip schemos) - tai elgesio ir mąstymo modeliai, susiformuojantys dar vaikystėje ir lydintys visą gyvenimą. Šios schemos lemia kaip mes mąstome, jaučiamės, elgiamės ir net kaip kuriame santykius. Jos išprovokuoja stiprius jausmus, tokius kaip pyktis, liūdesys, nerimas. Kai kuriems iš mūsų gali atrodyti, kad teoriškai turime viską, ko norėtų kiekvienas žmogus, turime tobulą šeimą, darbą, karjerą, tačiau vis tiek neišeina mėgautis gyvenimu, tikėti laimėjimais ar savimi.

Šie spąstai, anot autorių, susiformuoja dar vaikystėje dėl mūsų aplinkos įtakos. Kažkas iš mūsų buvo apleisti, kažkas peikiami, pernelyg saugomi ar išnaudojami ar šiai stokojome ko nors. Ta stoka, kitaip tariant yra vadinama poreikių nepatenkinimas. Kitaip tariant, kiekvienas mūsų vaikystėje turėjome poreikius, kurių nepatenkinus formavosi tam tikros schemos mūsų galvoje. Tam tikri spąstai. Ir jie tapo mūsų dalimi. Net ir suaugę, palike senuosius namus, toliau kuriame tokias situacijas, kuriose vis kartojasi elgesys mūsų atžvilgiu, kai gal būt esame ignoruojami, menkinami, kontroliuojami ar negebame pasiekti to, ko labai trokštame.

Reikia pagalbos suprasti savo spąstus? Susitikim:

Rezervuok laiką čia.

Vienas pagrindinių psichoanalitinės psichoterapijos principų yra tas, kad mes linkę nuolat atkartoti skausmingas vaikystės patirtis. Sigmundas Freudas, psichoanalizės pradininkas, šį fenomeną apibūdino kaip „kartojimo kompulsija“. Pavyzdžiui, žmogus, patyręs alkoholizmo poveikį vaikystėje, suaugęs gali susituokti su žmogumi, kuris taip pat turi alkoholio vartojimo problemų. Vaikas, patyręs smurtą, suaugęs gali susieti savo gyvenimą su smurtaujančiu partneriu arba pats pradėti smurtauti. Seksualiai išnaudotas asmuo gali tapti prostitucija užsiimančiu asmeniu, o perdėtai kontroliuojamas vaikas dažnai linkęs leisti save valdyti ir kontroliuoti suaugusiesiems.

Tokios tendencijos iš tiesų liūdina, kodėl taip atsitinka? Kodėl mes taip elgiamės? Kodėl vis kuriame situacijas, sukeliančias tokį skausmą ir mes nepaliaujame kentėti? Kodėl nesusikuriame geresnio gyvenimo ir neišvengiame tokio pat modelio, kuriame gyvenome vaikystėje? Beveik kiekvienas iš mūsų kartojame neigiamus, mus žlugdančius vaikystės elgesio modelius. Išmoktus anuomet. Suaugus mes sukuriame aplinkybes, kurios yra stulbinamai panašios į destruktyvias vaikystės situacijas.

Schemų psichoterapija, kuri knygoje vadinama spąstų psichoterapija yra kognityvinės psichoterapijos, kurios pradininkas dr. Aaronas Beckas, atšaka. Pagrindinė kognityvinės psichoterapijos prielaida yra ta, kad tai, ką galvojame apie savo gyvenimo įvykius (mūsų suvokimas, supratimas, įsitikinimai), lemia kaip dėl to jaučiamės (emocijas, jausmus). Manoma, kad žmonės turintys emocinių sunkumų yra linkę iškraipyti tikrovę. Mūsų sesijose kartais mes tai vadiname istorijų kūrimu. Kognityvinės psichoterapijos atstovai mano, kad galima išmokyti klientus interpretuoti situacijas taip padedant jiems pasijausti geriau.

Kognityvinė terapija siūlo logiškai tyrinėti savo mintis. Užduodant sau tokius klausimus kaip:

• Ar kai esu nusiminęs esu linkęs sutirštinti spalvas?

• Ar esu linkęs priimti situacija labai asmeniškai ir paversti tai katastrofa?

• Ar mano mintys išties pagrįstos ir logiškos?

• Ar įmanoma į situaciją pažvelgti kitaip?

Taip pat galima išbandyti savo neigiamas mintis atliekant nedidelius eksperimentus. Pavyzdžiui, susirgti bijančiam asmeniui ir bijančiam žiemą išeiti į lauką, galima pasiūlyti išeitis žiemą ir pasivaikščioti, taip įsitikinti, kad nieko blogo nenutiks.

Taigi kognityvinė terapija, tai labiausiai ištirta metodika, ir labiausiai pasaulyje, šiuo metu pripažinta metodika ypač dirbant su klientais, kurie patiria nerimą, depresiją. Šis metodas tai lyg mokymasis valdyti savo mintis ir emocijas. Paprastai tai derinama ir su elgesio terapijos elementais, kurie leidžia įgyti ir praktinių įgūdžių, kurių klientai neišmoko iki to. Tai gali būti atsipalaidavimo įgūdžiai, atkaklumo, ryžtingumo, gebėjimo valdyti nerimą, planuoti laiką, spręsti problemas ir pan.

Šiek tiek apie KET pasakoju savo sukurtame video, savo klientams:

Tačiau vis tik, knygos autoriai ir schemų terapijos autoriai, pastebėjo, kad nors kognityvinės elgesio terapija yra itin veiksminga, ir jos darbo metodai yra neįkainojami, tačiau jų nepakanka norint pakeisti itin įsitvirtinusius elgesio ir mąstymo modelius. Tuo pagrindu ir buvo sukurta schemų teorija, kuri apima kognityvines ir elgesio terapijos aspektus. Taip pat psichoanalizės ir patyriminės psichoterapijos elementus.

---

Knygoje "Ištrūk iš spąstų" galime išsiaiškinti kokie spąstai valdo ar varžo mūsų gyvenimus. Yra pateiktas trumpas, dvidešimt dviejų teiginių klausimynas, kuriuos atsakęs asmuo gali nustatyti galimas savo schemas. Teiginius autoriai siūlo vertinti šešių balų skale, iš vaiko ir suaugusiojo perspektyvos. Kai:

1. Man visiškai netinka.

2. Beveik netinka.

3. Veikiau tinka nei netinka.

4. Šiek tiek man tinka.

5. Iš esmės man tinka.

6. Taikliai apibūdina mano situaciją.

Vaikystėje	Dabar	Teiginys
		Dažniausiai laikausi įsikibęs artimų žmonių, nes bijau, kad jie mane paliks.
		2. Dažnai nerimauju dėl to, kad man brangūs žmonės ras jiems labiau patinkantį žmogų ir mane paliks.
		3. Dažniausiai stengiuosi įžvelgti slaptus žmonių kėslus ir ketinimus; man sunku pasitikėti kitais.
		4. Atrodo, kad negaliu atsipalaiduoti ir prisileisti žmonių, nes jie gali mane įskaudinti.
		5. Labiau nei dauguma žmonių nerimauju dėl galimų pavojų – bijau susirgti ar patirti kokią nors nelaimę.
		6. Nerimauju, kad aš (arba mano šeima) praras pinigus ir skurs arba bus priklausomi nuo kitų.
		7. Nemanau, kad galiu tvarkytis savarankiškai, man reikia kitų pagalbos.
		8. Mano tėvai ir aš pernelyg įsitraukę į vienas kito gyvenimus ir problemas.
		9. Mano gyvenime nebuvo žmogaus, kuris būtų mane globojęs, man atsidavęs ar kuriam išties rūpėtų, kas man nutiks.
		10. Šalia nebuvo žmonių, kurie būtų pasirūpinę mano mociniais poreikiais – mane supratę, atjautę, padėję, patarę ar palaikę.
		11. Atrodo, kad man čia ne vieta. Esu kitoks nei visi. Jaučiuosi nepritapėlis.
		12. Esu nykus ir nuobodus žmogus; nemoku užmegzti ir palaikyti pokalbio.
		13. Nė vienas žmogus, kuriam jaučiu trauką, pažinęs mane su visais trūkumais, negalėtų manęs mylėti.
		14. Gėdijuosi savęs; nenusipelnau kitų meilės, dėmesio ir pagarbos.
		15. Esu ne toks protingas ir gabus kaip dauguma bendradarbių (bendramokslių).
		16. Jaučiuosi nevisavertis, nes neprilygstu kitiems gabumais, protu ir sėkme.
		17. Man atrodo, kad neturiu kito pasirinkimo, kaip tik paklusti aplinkinių norams, antraip jie man keršys ar atstums.
		18. Žmonės mano, kad pernelyg stengiuosi dėl kitų ir per mažai dėl savęs.
		19. Visuomet stengiuosi iš visų jėgų, „pakankamai gerai" manęs netenkina. Kad ir ką daryčiau, noriu būti geriausias.
		20. Privalau tiek daug pasiekti ir nuveikti, kad beveik nelieka laiko atsipalaiduoti ir mėgautis gyvenimu.
		21. Man atrodo, kad neturiu vadovautis įprastomis taisyklėmis ir laikytis įsigalėjusios tvarkos, kaip daro kiti žmonės.
		22. Man niekaip nepavyksta prisiversti laikytis tvarkos, atlikti nuobodžių užduočių ir valdyti savo jausmų.

Pasiduok, venk, kontratakuok!

Taigi, knygoje autoriai pateikę klausimyną leidžia mums labiau suprasti apie galimas mūsų schemas spąstus, kurie aktyviai veikia mūsų gyvenimus. Šios schemos, knygoje vadinamomis spąstais veikia itin subtiliai ir mums nepastebimai. Mes atliekame veiksmus, galvojame automatiškai, net nesusimąstydami iš kur ir kodėl tai kilo. Kiekvienas iš mūsų susikuriame savo strategijas kaip su tuo susidorojame. Tas paaiškina tai, ko nepaaiškina kitos teorijos, kodėl mes kartais veikiame visiškai priešingai nei atrodytų tūrėtumėme elgtis remiantis psichoanalize? Pavyzdžiui, du vaikai augę vienoje, smurtaujančioje šeimoje, suaugę į smurtą reaguoja skirtingai. Vienas tampa pasyvus ir įbauginta auka ir toks gali likti visą gyvenimą, tuo tarpu kitas atviras maištautojas, priešinasi, anksti išeina iš namų, paauglystę leidžia gatvėje.

Be abejonės, iš dalies tai puikiai paaiškina mūsų įgimtas temperamentas, vieni esame labiau bailesni už kitus, labiau aktyvesni, mėgstantys bendrauti ar atvirkščiai drovūs. Temperamentas mums padeda veikti skirtingai. Įgimtas temperamentas padeda mums pasirinkti įveikos strategiją, kai savo schemoms mes arba pasiduodame, arba vengiame, arba hyperkompensuojame, kitaip tariant kontratakuojame. Pavyzdžiui, nepasitikėjimo schemai pasiduodantys žmonės rinksis asmenis, kuriais iš tiesų negalima pasitikėti. Tuo tarpu, tą pačia schema besivadovaujantis gyvenime asmuo, tačiau pasirinkęs (nesąmoningai arba sąmoningai) vengimo įveiką vengia apskritai bet kokios partnerystės, kurioje, gali jaustis pažeidžiamas. Jis niekuom nepasitiki ir neina apskritai į jokį kontaktą. Turbūt jau nutuokiate kaip atrodys kontrataka? Taip, toks asmuo pradeda pats apgaudinėti, išnaudoti. Vadovaujasi principu, išduok pirmas, kad neišduotų tavęs.

Ar schemos gali keistis? Kaip?

Prisimenant, kad kognityvinės schemos tai ilgalaikiai elgesio ir mąstymo bei jausmų modeliai. Jie labai giliai įsišaknyję mumyse. Taip pat kaip ir priklausomybes ar kitokius blogus įpročius, schemas yra sunku pakeisti. Aš kaip psichologė, iš savęs pridurčiau, kad tai lyg naujų takų mūsų galvose kūrimas, jų aktyvinimas ir įtvirtinimas, reikalaujantis įtin didelių pastangų, nusiteikimo, patiriamo skausmo. Juk mūsų schemos susiformavo per eilę metų, todėl sukurti naujas adaptyvias schemas gali užtrukti ilgiau, nei tikimės.

Šis procesas taip pat yra ir skausmingas, kuomet susiduriame akis į akį su savo išgyvenimais ir schemomis, pažinti save, savo schemas. Analizuoti ir suprasti jas. Pokyčiams reikia drausmės, nuoseklaus savęs stebėjimo ir reikalauja elgesio keitimo, kiekvieną mielą dieną. Pokyčiai tai ne vienkartinis bandymas, kuris pavyksta arba ne ir pirmo karto, tai nuolatinis, ilgalaikis, pastangų reikalaujantis procesas. Taigi, autoriai rekomenduoja tokius gijimo žingsnius:

1. Identifikuoti ir įsivardinti savo schemas (spąstus).

2. Suprasti savo schemų ištakas vaikystėje.

3. Pajusti savyje vidinį sužeistą vaiką.

4. Surinkti įkalčius, bylojančius apie schemų nenaudą. RAcionaliai įrodyti, kad jie nepagrįsti.

5. Parašyti laiškus tėvams, broliams, seserims ar draugams, kurie padėjo susiformuoti mūsų schemoms.

6. Kruopščiai ištyrinėti savo schemų aspektus.

7. Sugriauti nusistovėjusius įpročius.

8. Nenuleisti rankų.

9. Atleisti savo tėvams.

Autoriai išskiria ir galimas kliūtis:

Kliūtis # 1: Kontratakuoji, užuot pripažinęs ir prisiėmęs atsakomybę už schemas.

Kliūtis # 2: Stengiesi pabėgti ir nepakliūti į spąstus.

Kliūtis # 3: Tau nepavyko savęs įtikinti, kad schemos (spąstai) - tai apgaulė, vis dar neabejojate, jog tai tiesa.

Kliūtis # 4: Pradėjai nuo tų spąstų, ar užduoties, kuri tau per sudėtinga.

Kliūtis # 5: Protu suvoki, kad schemos yra klaidingos, bet emociškai tau vis dar atrodo, kad jos pagrįstos.

Kliūtis # 6: Siekiant pokyčių tau pritrūko nuoseklumo ir drausmės.

Kliūtis # 7: Tavo planui trūksta svarbios dalies.

Kliūtis # 8: Tavo problema pernelyg įsitvirtinusi ar įsišaknijusi, kad įveiktum ją savarankiškai.

Reikia pagalbos suprasti savo spąstus? Susitikim:

Rezervuok laiką čia.

Trumpai apie schemas. Kas tai yra ir kaip tai atrodo?

Schemos susijusios su neužtikrintu saugumu vaikystėje:

Apleistumas

Apleistumo schema (spąstai) – tai giliai įsišaknijusi baimė, kad artimiausi žmonės tave paliks, ir tu liksi emociškai atsiskyręs nuo kitų visam laikui. Nesvarbu, ar ši baimė kyla iš nuojautos, kad tavo artimieji gali mirti, išvykti amžiams ar pasirinkti kitą, tave nuolat persekioja mintis, kad liksi vienas. Dėl šio nerimo gali pernelyg stipriai prisirišti prie savo artimųjų, tačiau paradoksalu, kad toks elgesys gali juos atitolinti. Net įprasti, kasdieniai išsiskyrimai gali sukelti tau stiprų liūdesį ar pyktį.

Nepasitikėjimas ir išnaudojimas

Nepasitikėjimo ir išnaudojimo schemos - tai yra įsitikinimas, kad žmonės anksčiau ar vėliau tave įskaudins ar išnaudos, apgaudinės, meluos, manipuliuos, pažemins, sukels fizinį skausmą ar kaip nors kitaip pasinaudos tavo gerumu. Jei tau būdinga ši schema, tu stengiesi apsisaugoti statydamas nepasitikėjimo sienas ir neleidi kitiems pernelyg priartėti. Kitų žmonių ketinimai tau atrodo įtartini, ir dažniausiai tikiesi blogiausio. Manai, kad net tie, kuriuos myli, anksčiau ar vėliau tave išduos. Dėl to gali vengti gilių santykių ir užmegzti tik paviršutinius ryšius, kuriuose nesi atsiveri, arba pradėti santykius su tais, kurie su tavimi elgiasi netinkamai, ir tuomet jausti pyktį bei norą kerštauti.

Schemos susijusios su autonomija, savarankiškumu:

Priklausomybė

Jei esi įkliuvęs į priklausomybės spąstus, jautiesi negebantis savarankiškai tvarkytis su kasdienėmis užduotimis be aplinkinių pagalbos. Kiti tau būtini kaip ramstis, gyvenime tau reikalingas nuolatinis palaikymas. Vaikystėje, mėgindamas įtvirtinti savarankiškumą, buvai skatinamas jaustis nepajėgus ir negebantis susidoroti su iššūkiais. Suaugęs ieškai stiprių asmenybių, nuo kurių galėtum priklausyti, ir leidi joms vadovauti tavo gyvenimui. Darbe neleidi sau priimti savarankiškų sprendimų. Šie spąstai kliudo tau judėti į priekį.

Pažeidžiamumas

Pažeidžiamumo schema (jautrumo žalai) – tai būsena, kai nuolat gyveni baimindamasis nelaimės, pavyzdžiui, gamtos stichijų, nusikaltimų, ligų ar finansinės krizės. Pasaulis atrodo nesaugi vieta. Jei esi įstrigęs šiuose spąstuose, tikėtina, kad vaikystėje buvai skatinamas manyti, jog pasaulis yra pavojingas. Tėvai galėjo pernelyg globoti tave ir per daug nerimauti dėl tavo saugumo. Tavo baimės gali būti perdėtos ir netikroviškos, tačiau leidiesi joms valdyti gyvenimą, eikvodamas energiją, kad užsitikrintum saugumą. Gali bijoti ligų, panikos priepuolių, užsikrėsti AIDS ar išprotėti. Taip pat gali nerimauti dėl finansinio nestabilumo, bijodamas prarasti turtą ir atsidurti gatvėje. Pažeidžiamumas gali pasireikšti baime dėl tam tikrų situacijų, tokių kaip skrydžio baimė, baimė būti užpultam ar apiplėštam, arba žemės drebėjimo baimė.

Sekantys du spąstai susiję su emocinių ryšių su kitais žmonėmis stiprumu:

Emocinė deprivacija (trūkumas)

Emocinė deprivacija – tai įsitikinimas, kad tavo poreikis gauti meilę niekada nebus tinkamai patenkintas. Tu manai, kad niekas iš tikrųjų tavimi nesirūpina ir niekas nesupranta, kaip iš tiesų jautiesi. Tave dažnai traukia emociškai šaltos ir atsiribojusios asmenybės, arba pats esi linkęs elgtis atšiauriai, kas lemia santykius, kurie neša tik nusivylimą. Dėl to jautiesi lyg išduotas, blaškaisi tarp pykčio, nuoskaudos ir vienatvės jausmo. Deja, tavo pyktis tik dar labiau atstumia kitus, taip užtikrinant nuolatinį emocinį atskirtumą. Tokie žmonės dažnai nežino, kas yra tikra meilė.

Socialinė izoliacija

Socialinė izoliacija susijusi su tavo ryšiais su draugais ar žmonių grupėmis. Tai jausmas, kad esi izoliuotas nuo likusio pasaulio, esi kitoks. Jei tau būdinga ši schema, vadinasi, vaikystėje buvai atstumtas bendraamžių. Nepriklausėi draugų grupei. Galbūt turėjai kokią nors neįprastą savybę, dėl kurios jautiesi kitoks nei visi. Suaugęs iš esmės pasiduodi schemai ir šaliniesi nuo kitų žmonių. Vengi bendrauti grupėse ir megzti draugystes.

Galbūt jautiesi atstumtas, nes tau buvo būdinga tai, ko kiti vaikai nepriėmė. Dėl to jautiesi socialiai nepageidaujamas. Suaugęs jautiesi negražus, seksualiai nepatrauklus, užimantis žemą visuomeninę padėtį, manai, kad stokoji bendravimo įgūdžių, esi nuobodus ar turi kitokių trūkumų. Atkartoji vaikystėje patirtą atstūmimą – socialinėse situacijose jautiesi ir elgiesi taip, tarsi būtum prastesnis.

Ne visuomet įmanoma aiškiai pastebėti, kad yra būdingi socialinės izoliacijos spąstai. Dauguma tokių spąstų kamuojamų žmonių jaučiasi ganėtinai jaukiai intymioje aplinkoje ir turi pakankamai socialinių įgūdžių. Jų schemos nebūtinai išryškėja bendraujant su kuo nors dviese. Tačiau kartais stebina, kokį nerimą ir svetimumo jausmą gali patirti per vakarėlius, paskaitas, susirinkimus ar darbe ir kaip linksti nusišalinti. Tau gali būti būdingas nerimastingumas, karštligiškas noras rasti savo vietą.

Schemos susijusios su saviverte:

Defektyvumo

Defektyvumo schema - Ši schema reiškia, kad tu jautiesi ydingas ir turintis trūkumų. Tiki, kad kiekvienas, kuris pakankamai gerai tave pažins, nesugebės tavęs mylėti. Nerimauji, kad tavo trūkumai bus atskleisti ir dėl to patirsi neigiamas pasekmes. Vaikystėje nesijutei vertinamas šeimos už tai, kas esi; priešingai, buvai peikiamas už savo "ydas". Kaltinai dėl to save ir jauteisi, kad nenusipelnei meilės. Suaugęs bijai mylėti, nes tau sunku patikėti, kad artimi žmonės gali tave vertinti. Nuolat tikiesi būti atstumtas.

Nesėkmės

Nesėkmės spąstai – tai įsitikinimas, kad esi nevisavertis gyvenime, pavyzdžiui, moksle, darbe ar sporte. Jautiosi prastesnis nei bendraamžiai. Vaikystėje tavo laimėjimai būdavo nuvertinami, jautiesi prastesnis už kitus. Galbūt turėjai specialiųjų ugdymo poreikių arba trūko drausmės, kad sublizgėtum tokiose svarbiose srityse kaip skaitymas. Kiti vaikai visuomet tave pranokdavo. Buvai vadinamas „kvailu“, „negabiu“ ar „tinginiu“. Suaugęs palaikai šiuos spąstus sutirštindamas savo nesėkmes ir elgdamasis taip, kad vėl patirtum nesėkmes.

Schemos susijusios su saviraiška - gebėjimu išreikšti save, ko nori, tam kad poreikiai būtų patenkitni:

Paklusnumas

Paklusnumo schema reiškia nuolatinį savo norų ir poreikių aukojimą kitų labui. Dažnai tai siejama su baime pasakyti „ne“ arba nuvilti kitus. Šis elgesys gali kilti iš vaikystės patirties, kai paklusnumas buvo labai skatintas, o saviraiškai nebuvo skiriama daug dėmesio. Suaugęs žmogus gali jausti pareigą visiems įtikti, net jei tai kenkia jo pačio gerbūviui.

Negailestingi standartai

Negailestingų standartų spąstai pasireiškia nuolatiniu tobulumo siekimu, kuris yra beveik nepasiekiamas. Tu nuolat save kritikuoji ir lygini su idealais, kurie dažnai yra nerealiai aukšti. Šis elgesys gali būti susijęs su perfekcionizmu, baime nesėkmės arba dideliu savikritika. Tokie žmonės dažnai jaučiasi nuolat nesėkmingi ir nepatenkinti savo pasiekimais.

Ir paskutinė schema susijusi su sveikų ribų poreikiu:

Privilegijuotumas

Privilegijuotumo, kitaip grandioziškumo schema susijusi su gebėjimu susitaikyti su tikroviškomis gyvenimo ribomis. Žmonės vadovaudamiesi šia schema jaučiasi labai ypatingi. Jie elgiasi taip kaip nori elgtis, kalba taip kaip jiems patinka kalbėti. Jie tikisi gauti visko ko užsimano, iškart, be jokių išlygų. Jie nepaiso ribų, kurios kitiems žmonėms atrodo protingos. Žmonės, kurie pasiduoda šiai schemai, nesigilina į tai ar jų sprendimai ar norai yra įmanomi, kiek tam gali prireikti laiko, kantrybės, pastangų ar kokių padarynių gali tai turėti kitiems. Yra sunku tvardytis.

Dauguma žmonių pasidavusių šiai schemai vaikystėje buvo lepinami. Iš jų nebuvo reikalaujama valdytis, elgtis drausmingai, susitaikyti su apribojimais, kurie paprastai yra taikomi vaikams. Suaugę jie vis dar gali labai supykti, jei negauna, ko nori.

Reikia pagalbos? Susitikim:

Rezervuok laiką čia.

Remdamasi knyga "Ištrūk iš spąstų", kurios autoriai Jeffrey E. Young ir Janet S. Klosko,

Tavo J.